Sekmadienį po pietų, po mišparų su anglikonų bendruomene Romoje popiežius Pranciškus atsakė į kelis klausimus. Mišparų homilijoje jis konstatavo, jog katalikai ir anglikonai jau nebežiūri vienas į kitą, kaip į priešus, bet kaip į brolius. Pirmuoju klausimu jo buvo paprašyta papildyti šią temą.
Šiandien santykiai tarp anglikonų ir katalikų yra geri, nors tiesa ir tai, kad praeityje būta bjaurių momentų. Tačiau jie turi būti suprantami savo laiko, o ne kitokiame kontekste. Anot popiežiaus, kalbant apie istoriją svarbu pažymėti, kad tiek katalikai, tiek anglikonai išlaikė tą pačią šventųjų tradiciją, niekada neišsižadėjo šventųjų, kitaip tariant, tam tikru būdu gyvenusių krikščionių. Abi Bažnyčias taip pat sieja vienuolinis gyvenimas. Be to, popiežiaus nuomone, net ir sunkiausiais laikais, kai tarpusavio nesupratimą didino politiniai ir ekonominiai interesai, net ir tada tarpusavio kontaktai nebuvo visiškai nutrūkę. Dabar jie labai pagerėjo, dėl to reikia džiaugtis. Tai nereiškia viską suvienodinti, bet eiti kartu ir spręsti kiekvienos dienos rūpesčius.
Kitu klausimu Pranciškaus buvo paprašyta pakomentuoti būtent tai: koks turi būti dialogo turinys. Teologinis, kaip yra pabrėžęs Benediktas XVI, jo pirmtakas, ar gyvenimiškas, kaip, rodos, mėgsta kartoti jis pats.
Abu yra svarbūs, - atsakė Pranciškus, pažymėdamas, kad reikėtų tiksliau žinoti ir Benedikto pasisakymo aplinkybes. Kuris svarbesnis? Jo nuomone, ekumeninis dialogas negali vykti tarsi „laboratorijoje“. Jis turi vykti einant, kelyje: tiek bendro sugyvenimo srityje, tiek teologinės analizės srityje. Teologai turi kalbėtis, tačiau kol jie kalba, reikia padėti vienas kitam gyvenime, trūkumuose, tarnavime vargšams, ligoninėse, taip pat dvasiniais klausimais. Ekumeninis dialogas nevyks „stovint“, įsitikinęs popiežius.
Trečiuoju klausimu popiežiaus buvo paprašyta palyginti ekumeninius santykius Europoje ir ten, kur krikščionybė dar palyginus jauna – Afrikoje, Azijoje – ir kur ekumeniniai santykiai dažnai būna kūrybingesni.
Pranciškus sutiko su tokiu apibendrinimu. Tiesa, anot jo, kad jaunos Bažnyčios turi skirtingą gyvybingumą, išraišką, kūrybingumą ar emocingumą nei senos Bažnyčios, kaip kad Europoje. Jaunos ir senos Bažnyčios gali viena iš kitos kažko pasimokyti ir gauti: pavyzdžiui, seminaristai iš Europos galėtų nuvykti sielovadinei tarnystei į jaunas Bažnyčias ir ten iš tiesų daug išmoktų. Jaunos Bažnyčios, savo ruožtu, gali pasimokyti subrandintų, gerai apgalvotų, solidžių tradicijų iš senesnių Bažnyčių.
Pranciškus keliais pavyzdžiais iliustravo jam patinkantį jaunų Bažnyčių kūrybingumą – ne vien katalikų, bet ir kitų istorinių krikščioniškų tradicijų. Šiuo metu jis ir jo bendradarbiai tiria galimybę nuvykti į Pietų Sudaną, kuris, galima priminti, šiuo metu paniręs į kruvinus gentinius ir politinius konfliktus. Šios kelionės paprašė ne vien katalikų vyskupas, bet ir anglikonų bei presbiterionų vyskupai, visi kartu atvykę į Romą. Ir jie taip pat paprašė atvykti kartu su anglikonų primu, Kenterberio arkivyskupu Justinu Welby. Pasak Pranciškaus, jei įmanoma, reikia šį prašymą – dėl taikos – išpildyti.
Pranciškus taip pat pasakojo apie vieną situaciją šiaurės Argentinoje, savo tėvynėje: tarp čiabuvių dirba tiek anglikonų misija, tiek katalikų. Ir kai žmonės negali nueiti sekmadienį į anglikonų apeigas, nueina pas katalikus. Ir atvirkščiai. Nes nori švęsti sekmadienį. Abi bendruomenės kartu, draugauja, vykdo artimo meilę kartu. Tikėjimo Mokymo kongregacija apie tai žino, pridūrė popiežius.
Dar kitas atvejis, tai popiežiaus Pauliaus VI per Ugandos kankinių beatifikaciją pasakyti žodžiai. Tas pats karalius už tuos pačius dalykus ir iš neapykantos tikėjimui liepė nužudyti jaunus katechetus, tarp kurių buvo tiek katalikų, tiek anglikonų. Tad Paulius VI pasakė, kad jis turėtų palaimintaisiais skelbti visus, ne vien katalikus. Tuo metu to nebuvo įmanoma padaryti, tačiau pačioje Ugandoje šie kankiniai, anglikonai ir katalikai, atsimenami kartu. (Vatikano radijas)
Popiežius atsako į klausimus - ANSA
